LNZDMA

Lietuvos nacionalinė židinių-dūmtraukių montuotojų asociacija

Kalendorius

<<  Gruodis 2021  >>
 Pi  An  Tr  Ke  Pe  Še  Se 
    1  2  3  4  5
  6  7  8  9101112
13141516171819
20212223242526
2728293031  

Prisijungti





Straipsniai


Mobilusis židinys

 

 

 

Išgryninta apskritimo forma leido tiesiogine prasme pajudinti židinį iš vietos. Modernus židinys juda keisdamas savo padėtį patalpos ar net kelių patalpų atžvilgiu. Kaip ir visas mūsų šiuolaikinis pasaulis, taip ir židinys tapo mobiliu.

 

Koks yra šiuolaikinis židinys? Į šį klausimą sunku atsakyti vienareikšmiškai. Iki šiol išlieka populiarūs klasikiniai židiniai, kurių stilius ir apdaila beveik nesikeičia nuo XVI amžiaus, moderni klasika taip pat priskiriama šiuolaikiniams židiniams – kinta tik židinių vidaus įranga, nes pastaraisiais metais labai ištobulėjo vidiniai ugniakurai bei dūmtraukių sistemos. Kalbant apie modernų židinį, pagrindiniu kriterijumi tampa apdailos dizainas, originali išraiška. Šildymo funkcija, nors ir svarbi (tokia ir yra židinio esmė), bet tarsi nukeliama į antrą planą – juk efektyviai šildyti patalpas galima ir katilu ar šilumos siurbliu, sujungtu su radiatoriais ar grindų šildymo sistema, be to,  židinys neretai statomas ten, kur yra miesto infrastruktūrai priklausanti centrinio šildymo sistema.

 

Šiais laikais židinys dažniausiai atlieka dekoratyviąją arba papildomo šilumos šaltinio funkciją. Paprastos, išgrynintos formos – trikampis, stačiakampis, kvadratas, apskritimas, ovalas – ir  lakoniška apdaila, atskleidžianti pačios medžiagos – nerūdijančio plieno, surūdijusios skardos, akmens – ir nuolat kintančios liepsnos pirmapradį grožį, tampa svarbiausia siekiamybe. Tokia išgryninta forma kaip apskritimas leido tiesiogine prasme pajudinti židinį iš vietos. Modernus židinys juda keisdamas savo padėtį patalpos ar net kelių patalpų atžvilgiu. Kaip ir visas mūsų šiuolaikinis pasaulis, taip ir židinys tapo mobiliu.

 

Maskvoje šių metų kovo mėnesį vykusioje parodoje (plačiau apie ją – 40 psl.) prancūzų bendrovė Arkiane pristatė originalų židinį Eclypsya. Šis židinys kūrenamas mediena, t. y. malkomis. Skirtingai nei mums įprastus židinius, jį galima perkelti iš vienos vietos į kitą iš anksto numatytą ir paruoštą dūmų pašalinimui vietą.

 

Sukurti šį kontroversišką Eclypsya židinį bendrovės Arkiane projektuotojus įkvėpė klajokliškas gyvenimo būdas, nuolatinis judėjimas, kuris būdingas ir šiuolaikiniam žmogui. Novatoriški techniniai sprendimai leidžia perkelti židinį iš vienos vietos į kitą, kad jis apšviestų ir šildytų skirtingus kambarius ar kitas namo vietas: svetainę – šaltais žiemos vakarais, miegamąjį – lietingomis balandžio dienomis, terasą – vėsesnėmis vasaros naktimis. Arkiane projektuotojai sukūrė klasikinę estetišką apskritimo formą, dūmtraukį jie paslėpė po grindimis. Rezultatas: Eclypsya židinys kambaryje atrodo kaip ugnies ratas. Židinio skleidžiamos šilumos intensyvumas ir kiti parametrai atitinka DINplus ir kitus Europoje galiojančius standartus.

 

Norint perkelti Eclypsya židinį į kitą kambarį tereikia nuimti ketaus groteles, prijungimo prie dūmtraukio detalę ir grindų dangtelį, pritaikytą esamai dangai. Tuomet pakeliamas besiridenantis ir horizontalią poziciją išlaikantis židinio ugnies laikiklis – ir židinys paruoštas ridenimui. Perkėlus židinį į norimą vietą, prijungimo anga vėl uždaroma grindų dangteliu, ugnies laikiklis nuleidžiamas.

 

Eclypsya židinys instaliuojamas skirtingose namo vietose (brėžinys)

 

Kelios dūmtraukio prijungimo detalės instaliuojamos iš anksto numatytose namo vietose, pvz., lauko terasoje, svetainėje ar miegamajame. Šios trys jungiamosios dalys sujungiamos su bendru ištisiniu horizontaliu dūmtraukio vamzdžiu, kuris įrengiamas po grindimis. Dūmai pašalinami per vertikalų dūmtraukį, kuris prijungtas prie po grindimis paslėpto horizontalaus dūmtraukio. Visą dūmų šalinimo sistemą optimizuoja elektrinis ventiliatorius, pritvirtintas dūmtraukio viršuje, ant stogo. Oras paduodamas iš apačios.

 

Šis židinys skirtas tiems, kurie mėgsta nestandartinius, originalius sprendimus, nuolatinį kitimą ir vyksmą, žodžiu, šiuolaikiškiems ir aktyviems žmonėms, vertinantiems ne tik pirmapradį ugnies grožį, bet ir degančių malkų traškesnį, t. y. neabejingiems ir tradiciniams dalykams. Tiems, kurie linkę dar labiau eksperimentuoti, neprisirišti prie vienos gyvenamosios vietos, arba tiems, kurie negali įsirengti namuose dūmtraukio (pvz., daugiabutyje), o gal tiesiog nespėja laiku pasirūpinti malkomis, nenori nešioti pelenų ir valyti stiklinių židinio durelių, nemažai originalių dizaino idėjų gali pasiūlyti biožidinių gamintojai. Taikydami naujausias technologijas, leidžiančias pulteliu židinį įjungti ar išjungti ir reguliuoti liepsnos intensyvumą, italų firmos Conmoto dizaineriai taip pat sukūrė originalų apskritą riedantį židinį, kuriam net nereikia dūmų šalinimo sistemos. Jį galima ridenti skersai arba išilgai patalpos,  ugnies pozicija dėl specialių šarnyrų išlieka pastovi, ugnis neužgęsta net judant židiniui.

 

Apskritimas ir kvadratas – populiariausios formos, kurias savo gaminių dizainui panaudojo žymi italų dizainerių bendrovė A47, sukūrusi lauko biožidinių ir jų priedų seriją. Ergonomiška apskritimo forma tarsi kviečia draugus susiburti. Židinys, tiksliau lauko ugniavietė gali akimirksniu tapti kepsnine – tam naudojami keli specialūs priedai. Šį patogų židinį galima nesunkiai transportuoti, be to, jis draugiškas aplinkai. Todėl surengti smagią iškylą ar pasišildyti galima net ir ten, kur nėra specialios laužavietės.

 

Interjero dizaineriai neretai suka galvą, kaip sujungti tokius skirtingus dalykus kaip televizorius ir židinys. Dažniausiai vis tiek dominuoja vienas jų arba jiems skiriamos skirtingos erdvės. Italų bendrovė Safretti sukūrė biožidinį su LED televizoriaus ekranu vienoje plokštumoje. Toks interaktyvus židinys skirtas mėgstantiems nemažai laiko praleisti prie žydrojo ekrano, su draugais pažiūrėti gerą intelektualų filmą ar koncertą – tuo pačiu galima grožėtis raminamai judančiais liepsnos liežuviais. Viena šio židinio apdailos versijų – aplinką atspindintis blizgus plieno lakštas –leidžia ir vizualiai padidinti erdvę.

 

Šiuolaikinis židinys – jau ne tik stacionari, stačiakampė, nemažai vietos užimanti dėžė. Dizaineriai ir technologai nuolat eksperimentuoja židiniams pritaikydami naujausias šildymo įrangos technologijas ir naudodami modernias medžiagų apdirbimo galimybes, tačiau gero dizaino esmė visuomet lieka ta pati – nenustelbti ugnies grožio.

 

Aušra Narkeliūnienė,  žurnalas "Florianus"

Gamintojų nuotraukos

 
Deus ex machina

 

 

 

Deus ex machina. Taip senovės Graikijoje buvo vadinamas spektaklio metu tam skirtais mechanizmais netikėtai – tarsi iš dangaus – nuleidžiamas rūstusis Dzeusas. Vėliau šis posakis prigijo viskam, kas netikėtai atsiranda naudojant mechanizmus. Taip ir šiame židinyje ugnis tarsi nusileidžia, o jei tiksliau, nuleidžiamos apatinės dalies dėka šis židinys atsidaro, kai reikia įkurti ugnį, ir užsidaro, kai ji nebereikalinga ar kai jos užtenka vien patalpai apšildyti ir nereikia ja grožėtis.

 

Ugnis buvo reikalinga nuo mitologinių laikų, kai Prometėjas ją padovanojo žmonėms, o iš tikrųjų turbūt nuo dar seniau. Ugnis ir vanduo – dvi stichijos, kurias galima ilgai stebėti pasineriant į savotišką meditaciją, o dar smagiau, kai tai gali daryti savo namuose kada tik panorėjęs. Todėl ugnis yra gražiai apipavidalinama, pažabojama židinyje arba krosnyje – ji teikia ne tik šilumą, bet ir jaukumą, pasigėrėjimą, suburia aplink save šeimą ar draugus. Ne veltui posakis namų židinys reiškia santarvę ir jaukumą namuose. Mechanizmo, esančio šiame Vilniaus senamiesčio bute, tradiciniu židiniu lyg ir nepavadinsi, jis tikrai labiau primena šiuolaikinį agregatą, tačiau industrinį loftų stilių mėgstanti buto šeimininkė ilgą laiką ieškojo būtent ko nors panašaus – netradicinio ir netikėto. Pagaliau vienas iš draugų, girdėjęs apie ilgas paieškas, papasakojo matęs Kaune tai, ko ieškojo buto šeimininkė Beatričė. Prancūzo dizainerio Gérard’o Pitance’o, kūrybinės grupės Concept & Forme“ (atsiradusios dviem dizaineriams Benoît Lafontaine’ui ir Gérard’ui Pitance’ui 1983 m. nutarus kartu kurti nuostabius daiktus) nario, kūrinys Beatričei iš karto patiko. Ji suprato, kad pagaliau rado tai, ko ieškojo. 

 

Šis židinys yra puikiai apgalvotas ne tik kaip šiuolaikinis dizaino kūrinys, bet ir kaip technologinis mechanizmas. Jis pasižymi gera trauka, viršutinė dalis padaryta taip, kad apglėbtų ugnies liežuvius ir neleistų dūmams pasklisti po kambarį. Apatinei židinio daliai kylant į viršų ji fiksuojama bet kurioje padėtyje be pastangų, tiesiog atleidus rankeną. Žemiausioje padėtyje, kai apatinė dalis atremiama į grindis, liepsna būna pakankamai aktyvi. Apatinę židinio dalį keliant į viršų liepsna po truputį mažėja, kol visiškai pasislepia uždarius angą. Tačiau neužgęsta – toliau rusendama šildo patalpą. Tokiu būdu užtikrinamas saugumas – jei patalpoje nėra žmonių, o ją reikia šildyti.

 

– Jūsų namuose nėra funkcionalaus virtuvės komplekto ar stilingų šiuolaikinių minkštų baldų, tačiau yra išraiškingas židinys. Ką Jums reiškia židinys namuose, kokias asociacijas kelia? – paklausiau šeimininkės.

 

– Dar nesu iki galo sugalvojusi, kokių virtuvės baldų noriu, tad kol kas tenkina ir laikinas sprendimas. Tiesa, aš sąmoningai ieškojau neutralios sofos, kuri neatkreiptų į save dėmesio – turiu įdomų židinį, tad tegul židinys ir sofa nekonkuruoja tarpusavyje. Planuodama buto rekonstrukciją iš anksto žinojau, kad tikrai noriu židinio. Todėl jo ilgai ieškojau. Ankstesniuose butuose židinių neturėjau, bet buvau nuosavu kailiu patyrusi, kad jie suteikia daug malonumo tiek sėdint vakarais su artimaisiais, tiek vienai skaitant knygą.

 

– Ar sudėtinga prižiūrėti, valyti šį židinį? Ar neatsiranda dūmų namuose jį užkūrus? Ar dažnai jį kūrenate?

 

– Šiek tiek dūmų iš pradžių atsiranda tuomet, kai lauke ūžauja didžiulis vėjas ir yra itin žemas slėgis, bet tada, spėju, visi židiniai rodo kaprizus. Šį židinį prižiūrėti labai paprasta, nes nereikia valyti stiklų, – tereikia sudėti malkas ir išsiurbti pelenus. Žiemos vakarais židinį su malonumu užkuriu kelis kartus per savaitę tiek leisdama laiką viena, tiek su draugais.

 

Židinys užima garbingą vietą būsto centre, nes kaip tik tarp svetainės ir miegamojo esančioje sienoje įrengtas dūmtraukio kanalas. Šį butą šeimininkė įsigijo beveik prieš dešimtmetį ir iš karto atliko jo rekosntrukciją – mažų kambarėlių sąskaita padidino bendrą erdvę. Šeimininkė neskubėjo iš karto visko įrengti, o kadangi loftų stilius ir neįpareigojanti aplinka labiausiai atspindi jos gyvenimo būdą, kai kurie interjero elementai, kaip jau minėtoji virtuvė bei stiklinė pertvara tarp prieškambario ir sūnaus kambario, dar laukia savo eilės. Beatričė neskuba pirkti atsitiktinių daiktų, ji žino, ko nori, jai patinka gerų dizainerių sukurti daiktai, todėl jie bute atsiranda palaipsniui, atrankos principu, tarsi pas kolekcininką. Didysis valgomojo stalas iš klijuoto ąžuolo taip pat sulaukė savo eilės. Trejus metus šeimininkėstebėjo stovintį viename senamiesčio baldų salone – mat jis buvo pagamintas garsios danų įmonės Kristensen & Kristensen ir kainavo labai daug. Vieną dieną pastebėjusi, kad stalas nukainotas, šeimininkė nedvejodama jį įsigijo. Lygiai taip pat kruopščiai buvo restauruojamas ir senasis XIX a. fortepijonas, kurį jai padovanojovas dirigentas. Šiuo metu instrumentas stovi miegamajame.  

 

Į akis krenta ir išraiškingas šviestuvas virš valgomojo stalo, sudėliotas iš senovinių Campari buteliukų. Šviestuvą sukūrė dizaineris Raffaele Celentano, jį pagamino garsi italų įmonė Ingo Maurer, jis taip ir vadinasi – Campari. Prožektorių tipo šviestuvai, visu perimetru juosiantys patalpas, pritvirtinti prie paprasčiausių juodai dažytų užuolaidų karnizų, sukuria patrauklius atšvaitus ant sienų ir sustiprina darbinį menininko studijos įvaizdį,  būdingą loftų stiliui.

 

Grindims šeimininkė taip pat pasirinko originalią latvių gamintojų Faneris dangą – jachtoms skirtą impregnuotą fanerą, kuri nebijo drėgmės ir karščio, todėl ją galima kloti po židiniu be papildomos apsaugos, ją paprasta prižiūrėti ir valyti.

 

Židinys – viena pagrindinių interjero detalių, erdvės akcentas, todėl labai svarbu, kad jis taptų papildomu stiliaus elementu, nedisonuotų su aplinka, būtų tarsi baigiamasis elementas. Todėl kuriantiems savo interjerą labai svarbu neskubėti, gerai apgalvoti, kokio židinio norite savo namuose, ir tinkamai pasirinkti iš gausios pasiūlos. Prieš tai reikėtų nepamiršti pasirūpinti dūmtraukio vieta ir tinkamai jį įrengti. Tik tada galėsite džiaugtis ir didžiuotis savo židiniu kaip šio buto šeimininkė.

 

Aušra Narkeliūnienė, žurnalas "Florianus"

Fotografijos - Tomo Lukšio (UAB Fotodiena)

 
Kaminkrėtys- laimės simbolis

KAAAMINKRĖTYYS! KAAAMINKRĖTYYYS!!! Taip džiugus vaikiškų balselių choras praneša apie labai ypatingą ir vienintelę pasaulyje "Kaminkrėčių šventės" pradžią. Kiekvienais metais, pirmąjį rugsėjo savaitgalį, Alpių kalnų lopšyje besiglaudžiantis Santa Maria Maggiore miestelis,
Italijos šiaurėje, tampa pasauline kaminkrėčių susirinkimo vieta. Škotai, norvegai, belgai, rumunai, amerikiečiai - tai atstovai iš mažiausiai 15 skirtingų pasaulio šalių, atvykusių į kasmet vykstančią šventę. Šiais metais į tūkstantinę kaminkrėčių minią pirmą kartą įsiliejo ir Lietuvos atstovai. Lietuviai, įveikę net 30 valandų kelią, į suvažiavimą atvyko dviem mikroautobusiukais.

 

Darbo, ypač rudenį, tikrai netrūksta, tad kaminkrėčiu jau ilgiau nei septintus metus dirbantis Egidijus Kurlianskas, turėjo gerokai paplušėti, kol kelionei subūre tokį nemažą kaminkrėčių būrį.Nacionalinė židinių, dūmtraukių montuotojų asociacija Lietuvoje gyvuoja jau trečius metus ir vienija net 18 įmonių. Jos įkūrėjai, trys draugai: Rimas Jatkauskas, Vytautas Keršys ir Virginijus Kubilius labai atsakingai ruošėsi pimajam istoriniam lietuvių pasirodymui pasaulinėje kaminkrėčių šventėje.

 

 Patyrinėję senuosius Lietuvos archyvus, išklausę asociacijos narių pasiūlymų, vyrai sukūrė Lietuvos kaminkrėčius vienijančią šventinę aprangą. Juodus švarkus su odiniais įsiuvais, juosė stambūs odiniai diržai, susegti Gedimino stulpus vaizduojančiomis sagtimis. 

 

Saulėje žibėjo Vyčiu ženklintos sagos, o juodas kepures dailiai juosė geltonos, žalios ir raudonos spalvos juostelės. Šventės metu pirmą kartą skambėjo ir Lietuvos himnas, o stendą su mūsų šalies pavadinimu išdidžiai nešė Aurelijus Remeikis. Lietuvos kaminkrėčių buvo laukta jau pernai, tačiau dėl įvairių priežasčių jie atvykti negalėjo. Stendas su Lietuvos vardu netikėtai buvo atsiduręs vieno vokiečių kaminkrėčio, išeivio iš Lietuvos, rankose. Laimę nešančios kaminkrėčio rankos savo darbą atliko: šiais metais eitynėse dalyvavo net 7 tikrų Lietuvos kaminkrėčių grupė.

 

Šventė prasideda šeštadienį, kai gausus kaminkrėčių būrys iškilmingai pagerbia "Mažojo Kaminkrėčio" paminklą Malesco miestelyje. Vėliau, "juodieji" vyrai linksmai klegėdami ir noriai bendraudami su miestelio gyventojais bei svečiais, pabyra Malesco gatvelėse. Vakare, ore besiskleidžiantis kepamų šonkauliukų ir tikros kaimiškos, variniuose katiluose ant laužo verdamos kukurūzų košės, vadinamos "polenta" kvapas, visus suburia prie bendro vaišių stalo. Muzika, dainos, juokas netyla iki paryčių, na o sekmadienį prasideda iškilmingoji šventės dalis, kai viso pasaulio kaminkrėčiai, pasipuošę specialia darbo apranga ir nešini darbo įrankiais, išsirikiuoja šventiniam paradui.. Tuomet ir prasideda didysis renginys, kurio metu, grojant vietiniam muzikos orkestrui, didelis būrys juodai apsirengusių vyrų ima keliauti siauromis Santa Marijos gatvelėmis. Kaaaminkrėtyys! - šaukia grupė slėnio vaikų, žingsniuojantys eisenos pradžioje.

 

Stebiu grupelę, kurią sudaro vos trejų metukų sulaukę pypliai, už rankos vedami vyresnių 6 ar 7 metų berniukų. Visi apsirengę tamsiai rudos drobės apiplyšusiais drabužėliais, per petį persimetę sunkius darbo įrankius... Mintyse norom nenorom praskrieja skaudžios slėnio vaikų praeities epizodai ir tik linksmai suodžiais išteptame veide blizgančios akys bei baltuojančios šypsenos grąžina į realybę, primenančią, kad visa tai jau- praeities šmėklos. Linksmai skambanti muzika lydi visą eiseną, o kai iš kolonos iššokęs juodas kaip anglis vokiečių kaminkrėtys linksmai čiumpa į glėbį ir atminčiai ant abiejų žandų palieka juodų bučinių pėdsaką, nešantį laimę, jaučiuosi įtraukta į nepaprasto renginio sūkurį. Pro šalį linksmai žygiuojantys kaminkrėčiai visus gausiai apdalina karamelėmis, specialios laidos monetomis, mažyčiais plastmasiniais kaminkrėčiukais na ir, žinoma, dosniais suodinų rankų paspaudimais, paplekšnojimais ir kitais "juodais" prisiminimo ženklais. Kai visa eisena vėl susirenka į aikštę, prasideda dar viena, parodomoji, renginio dalis. Sumaniausi, iki šių dienų kaminkrėčio amatu besiverčiantys vyrai lipa ant aukštų akmeninių stogų ir palaikomi gausaus stebėtojų būrio valo kaminus bei mielai pozuoja nuotraukoms.

 

Akmeniniai kalnų namelių stogai gausiai nusėti šimtais kaminų - nedaloma Vigezzo slėnio peizažo dalis. Tai ne tik gražus, tipinis šio slėnio reginys, bet ir skausmingą praeitį liudijantis kaminkrėčių darbo simbolis. 1500-ieji - vienas iš juodžiausių periodų Vigezzo slėnyje, žymintis negaislestingo vaikų išnaudojimo pradžią. Nederlinga slėnio žemė nepajėgė išmaitinti visų čia nuo amžių gyvenančių žmonių, tad nebuvo šeimos, kuri, spaudžiama vargo, nebūtų atidavusi savo mažiausių vaikų į vadinamųjų šeimininkų rankas. Senieji kaminkrėčiai kaimuose pasirodydavo jau rugsėjo mėnesį ir ilgam žiemos periodui, trukusiam net iki balandžio, išsivesdavo mažiausius kaimo berniukus. Baisi tai būdavo diena... Motinos atiduodavo savo vaikus žinodamos, kad jų laukia pavojingas darbas, ilgos ir varginančios kelionės, grubus šeimininko elgesys. Dauguma senųjų kaminkrėčių buvo mažakalbiai, rūstūs žmonės. Jie vertėsi amatu, kurio niekas nenorėdavo imtis laisva valia: į pagalbą samdytis mažus vaikus, išsivedant juos iš gimtųjų namų, ilgos klajonės pėsčiomis, miegoti kur pakliūva ir tenkintis menku užmokesčiu. Todėl ir savo samdinius jie versdavo sunkiai dirbti, o valgyti duodavo labai mažai. Šeimininkai vaikus versdavo net badauti, bijodami, kad sustorėjęs mažasis kaminkrėtys nebus tinkamas įlįsti į siaurą kaminą ...Patys šeimininkai retai lipdavo ant stogo, rizikuodami įgriūti, jau nekalbant apie ilgus ir siaurus kaminus. Tad mažas berniukų ūgis ir lieknas kūnas buvo pagrindiniai darbo reikalavimai.

 

Pačios skaudžiausios mažųjų kaminkrėčių gyvenimo akimirkos - kai paskutinį kartą apkabinama mama. Širdį drąskančio atsisveikinimo vieta - Druogno miestelis. Jame esančios bažnyčios "Atsisveikinimo Madona" matė daug ašarų ir skausmo.

 

Palikę šį paskutinį gimtojo slėnio miestelį, vaikai juoda vorele leisdavosi į nežinią. Šimtai mažųjų, vos 6 ar 7 gyvenimo metus skaičiuojančių kaminkrėčių, šv. Kalėdas praleisdavo svetimame krašte, suodžių, drėgmės ir šalcio draugijoje, o verksmas: "mama, geriau mirsiu, nei kaminkrėčiu būsiu!",- ilgai degindavo motinų širdis. Tačiau šis mažamečių išnaudojimas, dabar keliantis šiurpą, tais senais laikais buvo viena iš nedaugelio galimybių šeimai ištverti žiemą ...

 

Kaminkrėčio amatas savaime išnyko apie 1940 ir 1950 metus, senuosius kaminus pakeitus modernesne šildymo sistema. Taip baigėsi žiaurus Vigezzo slėnio vaikų išnaudojimas.

 

Kaminkrėčio darbas nuo seno yra gausiai apipintas legendomis, tačiau viena iš lūpų į lūpas sklindanti istorija yra paremta tikrais faktais. Būtent tuos senus laikus ir siekia pasakojimas apie kaminkrėčių nešamą laimę. Menama, kad apie 1612 metus, seno kaminkrėčio Giovanni Pidò globojamas mažas berniukas kaip įprasta stengėsi išvalyti vieną iš daugelio karališkųjų namų kaminų. Per klaidą mažasis kaminkrėtys atsidūre kamine, vedančiame į vieną iš salių, kurioje suokalbininkai rezgė pinkles nužudyti karaliui. Slapčia nuklausęs visą pokalbį, mažasis kaminkrėtys viską papasakojo savo šeimininkui, kuris savo ruožtu apie suokalbį pranešė karaliui. Sąmokslininkai buvo greitai išaiškinti ir nubausti, karaliaus gyvybė išgelbėta, o kaminkrėčiams buvo gausiai atsidėkota. Karaliaus dėkingumas buvo toks didelis, kad jis visiems Vigezzo slėnio kaminkrėčiams suteikė visišką laisvę prekybai Prancūzijos žemėje. O kad kaminkrėčiai puikiai sugebėjo pasinaudoti šia karaliaus jiems suteikta galimybe praturtėti, rodo iki šių dienų išlikusios įspūdingo grožio vilos, išsibarsčiusios po visą Vigezzo slėnį.

 

Tačiau ne visiems kaminkrėčiams pavykdavo sėkmingai grįžti po ilgų darbo mėnesių. Daugelis, iškentę šaltį, badą, nuovargį ir debesis pelenų taip niekad ir neparėjo į gimtuosius namus. Tragiškas likimas ištiko ne vieną vaiką, negyvai susižalojusį krentant nuo stogo ar nutrenktą mirtinos elektros srovės, kaip kad maždaug 1930 metais nutiko Milane dirbusiam mažajam kaminkrėčiui Fausto Cappini. Baigęs darbą, berniukas atsistojo ant stogo ir pamojo ranka savo šeimininkui šaukdamas, kad kaminas jau išvalytas. Deja, vaiko ranka neatsargiai užkliudė aukštos įtampos laidą... Keturiolikmečiui berniukui atminti ir pastatytas paminklas Malesco miestelyje. Bronzinės pusantro metro skulptūros autorius- Luigi Terrugi.

 

Duoklė praeičiai - vienintelis visoje Italijoje Kaminkrėčio muziejus, įsikūręs Santa Maria Maggiore miestelio centre, puikiame Villa Antonia parke esančio išskirtinio grožio sename pastate. Muziejus buvo įkurtas ir iškilmingai atidarytas 1983 metais. Jo įkūrėjas - Nacionalinė Kaminkrėčių Asociacija, savo ruožtu įkurta 1970 m. Sukaupta darbo medžiaga, dokumentai ir nuotraukos bei modernus audio-vizualinis maršrutas įtaigiai pasakoja apie seną ir sunkų amatą, nuo senų laikų charakterizavusį Vigezzo slėnį ir jo gyventojus. Amatą, kurio dėka mažo kalnų slėnio gyventojai pasklido po visą Italiją, o vėliau ir po visą Europą ( Prancūziją, Vokietiją, Belgiją, Olandiją, Austriją, Šveicariją...) bei pasaulį ( Ameriką, Kanadą).

 

Stebina grubūs kaminkrėčių darbo įrankiai; specialios kepurės, neturinčios angų nei akims, nei nosiai, saugodavusios galvą nuo pelenų; maišai, kuriuos naudojo ne tik pelenams surinkti, bet ir kaip anklodę, į kurią susisukę mažieji kaminkrėčiai ištverdavo šaltas žiemos naktis...Laiptais pakilus į antrąjį muziejaus aukštą, pasigirsta monotoniškas ir niūrus lopetėle gramdomo kamino garsas. Visas maršrutas sudarytas taip, kad lankytojas tarsi pats virsta mažuoju kaminkrėčiu, per šaltį ir sniegą brendančiu ieškoti darbo. O atsidūrus ilgame ir tamsiame koridoriuje, kurio tolimame gale šviečia mėlyno dangaus lopinėlis, pasijunti tarsi įlindęs į kaminą ...Toks keistas suspausto pasaulio vaizdas, mažojo kaminkrėčio kasdienybė.

 

Muziejumi rūpinasi "Nacionalinės Kaminkrėčių Organizacijos" vice prezidentė Anita Hofer. Tai ji 1997 metais suorganizavo pirmąjį oficialų "Kaminkrėčių Suvažiavimą".

 

Idėjos iniciatoriais tapo trylika kaminkrėčių, 1983 metais sugrįžusių į gimtuosius kalnus pasidalinti prisiminimais. Apkeliavę seniai matytas vietas, vyrai susitiko su miestelio senbuve Anita Hofer, kuri karštai palaikė netikėtai kilusią mintį kasmet, pirmąjį rugsėjo sekmadienį, visiems kaminkrėčiams ir jiems neabejingiems susirinkti Santa Maria Maggiore miestelyje.

 

Dabar Kaminkrėčių šventė - viso pasaulio kaminkrėčių draugystės ir solidarumo ženklas.

 

Šiandien kaminkrėčiais tampama dėl įvairių priežaščių. Vienus į šį verslą įraukia draugai, ieškodami porininkų, kiti užsinori patys patirti legendomis apaugusio amato romantiką.

 

Kaminkrėčiai, pasitelkę į darbą įvairiausio dydžio šepečius, trosus ir nedidelius rankoje telpančius veidrodėlius, gali nesunkiai išvalyti bet kokį kaminą. Šiandien iškrėsti kaminą kainuoja nuo 50 iki 500 litų, tačiau su kaminkrėčiu geriau nesiderėti. Šio amato meistrai žino aibes triukų, kaip pamokyti gobšų šeimininką. Taip kaminuose atsiranda švilpukais virtę vamzdeliai, raktų ryšulėliai, nuolat švarų kaminą rodantys veidrodėliai...Ir tik dar kartą atėjęs kaminkrėtys "išvaduoja" namus nuo nelabos dvasios.

 

Ši švente - tai proga pasidalinti praeities prisiminimais, patirtimi. Senieji kaminkrėčiai prisimena, jog mažus purvinus kaminkrėčiukus šeimininkes labai nenoriai įsileisdavo į namus. Įlindęs į siaurą purviną kaminą, vaikas iš jo išlysdavo lydimas dar didesnio suodžių debesies... Laikai pasikeitė, kaminkrėčiai tapo laimės simboliu, ir dabar vykstančios šventės metu jie smaginasi visus purvindami juodomis nuo suodžių rankomis. Linksmiausia, kad šiandien daugybė moterų mielai atkiša žandą juodam bučiniui, o vyrai tiesia ranką tvirtam, bet purvinam kaminkrėtiškos rankos paspaudimui. Juk tai neša laimę!

 

Ernesta Mažalskaitė Parma

Šaltinis: www.italija.lt

 
« PradžiaAnkstesnis12345SekantisPabaiga »

Puslapis 4 iš 5